2020 metai
2021 02 01
Iš Vegerių kaimo istorijos
Vartydamas Vegerių kaimo bibliotekoje sukauptą kraštotyros medžiagą, mano akis patraukė 1925 metų nuotrauka, kurioje matyti Vegerių kaimo Šv. Jurgio bažnyčia, o šalia jos - stovintis kunigas. Nuotraukos kitoje pusėje parašytas palinkėjimas lietuvių ir lotynų kalbomis. Pateikiu jo tekstą :
Carissime,
Tamstos Globėjas Šv. Kazimieras tetaria žodelį, kad tas žengimas ,,Sursum Corda“ neatrodytų nubodus !
Jis iš Aukščiausiojo teišprašo ir šviesos, ir drąsos žengti pirmyn usque ad montem Dei !
Viso ko geriausio Tamstai linkėju cum osculo pacis
Tuus sac. Franciscus, Vegeriai- 1925m. 4 mėn.
Kas tas kunigas, 1925 metais tarnavęs Dievui ir žmonėms, Vegerių kaimo bažnyčioje? Teko atidžiau patyrinėti su tuo laikotarpiu susijusius senus dokumentus, nuotraukas. Padėjo ir draugai, pažįstami, kurie atsiuntė įdomios informacijos apie kunigą. Tai - kunigas Pranciškus Vitkevičius, 1924-1926 metais kunigavęs Vegerių parapijoje. Gimė jis 1877 m. spalio 9 dieną Klepsčių kaime (Plungės raj.), 1889-1895 metais vidurinį mokslą ėjęs Palangos progimnazijoje, o teologinį 1896-1901 metais seminarijoje Kaune. Kunigu įšventintas 1901 m. gruodžio 16 d. Tarnavo Troškūnų, Kupiškio, Povandenio, Gelažių, Balninkų ir kitose bažnyčiose. 1934 metais perkeltas į Skarulių bažnyčią (Jonavos raj.) klebonu. Viskas sekėsi gerai, tačiau vėliau jo likimas buvo tragiškas. Pirmąją karo dieną, sekmadienį, Jonavos bažnyčioje vyskupas Vincentas Brizgys teikė apylinkės vaikams Sutvirtinimo Sakramentą. Buvo suvažiavę daug kunigų ir kitų garbingų svečių. Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius priglaudė nakvynei du kunigus – Veprių kleboną Boleslovą Vėgėlę ir iš Vilniaus krašto atvykusį lenkų tautybės kunigą Zigmantą Stankevičių. Baisioji tragedija prasidėjo po kelių dienų (1941 metų, birželio 25-ąją.), kai iš netoliese esančio Gaižiūnų poligono besitraukianti rusų kariuomenė bandė prasiveržti iš apsupties, nes vokiečiai tuo metu jau buvo užėmę Vilnių, Kauną, Ukmergę ir artinosi prie Jonavos. Sovietų daliniai traukėsi apimti baisios panikos ir sumaišties, ir daugiausia tai buvo gerai ginkluoti NKVD kariuomenės daliniai. Tuomet Skarulių kaimo prieigose jiems pasirodė, kad kažkas į juos šovęs iš varpinės bokšto. Išsigandę ir supykę enkavedistai, norėdami nubausti tariamus ,,nusikaltėlius“, visus kaimo gyventojus suvarė prie vieškelio, suguldė į griovius ir išstatę sunkiuosius kulkosvaidžius, ruošėsi sušaudyti . Tada buvo atvesti smarkiai sužaloti ir sumušti trys kunigai, kurie buvo suimti tiesiog bažnyčioje pamaldų metu. Buvęs Vegerių parapijos klebonas Pranciškus Vitkevičius enkavedistams kalbėjo: ,,Jeigu jums būtina kažką bausti, tai šaudykite mane, tačiau paleiskite tuos žmones“. Po tų klebono žodžių pasmerkti mirčiai kaimo gyventojai buvo paleisti, o kunigus nuvarė Meištonių kaimo link. Neištvėręs mušimo ir patyčių kunigas Pranciškus Vitkevičius, suklupo šalia vieškelio ir pradėjo melstis. Jis ten ir buvo nušautas. Kiti du kunigai buvo nuvesti už kalno, kur taip pat ilgai buvo tardomi, kankinami, o po to nužudyti. Šie trys kunigai – kankiniai, savo gyvybių kaina išgelbėję kaimo gyventojų gyvybes. Trijų nužudytų kunigų bendras kapas yra Skarulių Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, kur nusilenkti jų atminimui atvyksta žmonės ir iš kitų parapijų.
Čia paminėjau tik vieną iš daugelio Vegerių bažnyčioje tarnavusių kunigų. Ir labai gaila, kad šio garbaus dvasininko tarnystės kelias - Dievui ir žmonėms- buvo pernelyg trumpas ir toks tragiškas.
Vegerių kaimo filialo
vyr. bibliotekininkas Dainius Sarapinas
