2022 metai

2023 01 16

Pilietinė akcija sausio 13-sios įvykiams atminti Vegerių kaimo bibliotekoje

    Vegerių kaimo biblioteka kiekvienais metais sausio 13- ąją mini „Laisvės gynėjų dieną“. Šią dieną Vegerių kaimo gyventojai pagerbia laisvės gynėjus, kurie paaukojo savo gyvybę dėl savo ir mūsų visų Lietuvos, dėl mūsų laisvės (nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeisti). Kartu su bibliotekos skaitytojais uždegamos atminimo žvakutės, pagerbiami žuvusieji laisvės gynėjai tylos minute, malda. Žvakės bibliotekos languose – lyg mažos liepsnelės nuo laužų, degusių Vilniaus gatvėse 1991 sausį. Žvakių šviesa simbolizuoja visų mūsų pažadą ir toliau nepailstamai ginti šalies laisvę.

Vegerių kaimo filialo vyr. bibliotekininkas
Dainius Sarapinas

***

Britų menotyrininkas Ken Robinson rašė: „Kūrybiškumas, originalių bei vertingų idėjų turėjimas, dažniausiai ateina matant pasaulį iš labai skirtingų pusių“.

   

Lilija SMALAKIENĖ žurnalistė, buvusi „Vienybės“ laikraščio redaktorė, baigusi žurnalistikos studijos Vilniaus universitete. Laikraščio „Vienybė“ redakcijoje pradėjo dirbti nuo 1978 metų. „Vienybės“ laikraščio skaitytojai, bibliotekos skaitytojai su ypatingu malonumu skaitėme ir manau dar skaitysime Lilijos apmąstymų kultūros, filosofijos, knygų, gamtos, istorijos ir kitomis temomis. Gerbiama Lilija dalyvavo Viešosios bibliotekos direktorės, projekto sudarytojos ir vykdytojos Zitos Sinkevičienės ir Akmenės kraštotyros klubo projekte „Kūrybinio rašymo „Vasaros akademija“ netradicinėse erdvėse Akmenės rajone su rašytojų sąjungos rašytojais“, Viešosios bibliotekos literatūriniuose renginiuose, skaitė poetų, rašytojų Juozo Erlicko, Povilo Ventos Kuprio ir kitų poetų, rašytojų kūrybą. Gerbiama Lilija Smalakienė dalyvauja Akmenės rajono moterų klubo „Akmenietė“ ir Naujosios Akmenės Trečiojo amžiaus universiteto veiklose.

Mintimis apie knygą pakviečiau pasidalinti gerbiamą žurnalistę, buvusią „Vienybės“ laikraščio redaktorę Liliją Smalakienę.

„Būtinoji būties dalis. Skaidrinančioji

„Nenorėjau rinkti skambių frazių, ar kartoti banalių išsireiškimų, kad pasakyčiau, kas man yra knyga. Tačiau pasižvalgiusi savo buvime, pamačiau daug knygų. Ir tas, kurias skaičiau, ir tas, kurios atverstos kokiam nors mano darbui, ir tas kurios dar laukia eilėje mano akių... Radau ir tą, kurios pavadinimą buvau pamiršusi, ir tą, kurios ieškojau, galvodama, gal nebėra... Yra knygos su autoriaus autografu arba su draugės palinkėjimu... Yra knygos, susijusios su kokias nors įvykiais ar kelionėmis. Yra knygos į mano būtį atėjusios dėl ypatingų žmonių. O šiaip su knyga smagiau ir  skaidriau būti. Ir paprasčiau.

Pirmosios

Tas pagalvojimas apie knygas nuvedė ne tik į vaikystės namus, bet ir mano vaikystės knygų namus. Mūsų namuose visada buvo knygų. Ir dabar prisimenu tas knygų spintos lentynas, kuriose buvo sudėtos storos, bet plonais pageltusiais viršeliais senos knygos. Prisimenu tą Salomėjos Nėries sunkų dvitomį bei didelį, bet su paveikslėliais, leidinį apie bitininkystę. Tik vėliau vartydama tų lentynų knygas atkreipiau dėmesį į tolimus išleidimo metus. Mama mėgo literatūrą, brangino knygas. Todėl man smalsu būdavo ir jos gimnazistiškų eilių albumėliai su piešiniais bei draugių prierašais. Juos rasdavau knaisiodamasi knygų spintos užkamboriuose. Kažkada mama prasitarė, kad būtų studijavusi literatūrą, bet universitetas buvo nepasiekiamas, tad pasirinko medicinos mokyklą.

Vieną pirmųjų gautą dovanų knygą, nedidelę, bet su gražiais piešiniais,  taip pat prisimenu. Ypač paskutinį puslapį: „Kas mane panešios? – Žemė motulė...“ Pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą parsinešiau iš mokyklos bibliotekos.  Tai buvo graudi lėlės istorija. Pakeliui iš mokyklos mums buvo Ventos biblioteka. Ji buvo tada nauja, vaikui atrodė daug lentynų, o bibliotekininkė V.Juškienė lyg kokia knygų fėja. Mes ten kažką ir veikdavome, nes sugaišdavome nemažai laiko. Prisimenu  buvome gavę darbo: trintukais trynėme išteptas knygas, suplyšusias klijuoti patikėjo vyresniems. Gal nuo to laiko Ventos bibliotekai jaučiu ypatingus jausmus. Kas joje bedirbtų, man jie visada ypatingi žmonės.

Daug knygų į namus parsinešdavau, kaip dovanas iš konkursų ar už mokslą. Paauglystės sunkumus taip pat „skandindavau“ skaitydama, nes atrasdavau, kad man dar pakankamai gerai sekasi, palyginti su kai kuriais knygų herojais... Tada žaisdama „rašiau“ savo pirmąją knygą: tai buvo gatvės žibinto istorijos. Mat pro langą, kur stovėjo rašomasis stalas, švietė gatvės žibintas. Nebežinau, kur pasimetė tos istorijos iš mokyklinio sąsiuvinio. Dar buvo ir fantastikos: buvau sugalvojusi save su skraidančiu aparatu vietoj mokyklinės kuprinės. Dabar suprantu, kad taip matyt sprendžiau savo vaikiškas problemas... Buvo ir eilėraščiai, ir miniatiūros. Dabar juokinga: išspausdino net „Pionieriuje“ ir „Moksleivyje“. Buvo tokie leidiniai Lietuvoje. Vėliau ir „Vienybėje“. Dabar tik bloknote...

Skaitymas - smagi ir vienijanti veikla

Pasikapsčiusi prisiminimuose, dabar suprantu ir savo anūkes. Vyresnioji, kai tik išmoko skaityti, man skaitydavo telefonu. Kadaise esame gavusios barti iš tėčio, kad išeikvojome pokalbių limitus. O kol neskaitė pačios, skaitydavo mama. Kai viešėdavo pas mane, vakarais turėdavau skaityti. Nepavykdavo  atkalbėti, kad nematau, atnešdavo akinius. Dabar jau skaito pasikeisdamos man vakarais. Džiaugiuosi ta jų šeimos tradicija.

Todėl dažnai net kalbėdami telefonu paklausiam vieni kitų: „Ką dabar skaitai?“ Tai ne tik prailgina, bet ir praturtina pokalbį. Daug ir iš jų sužinau apie kitokias knygas. Dukra skaito ir kitomis  kalbomis.

Kad skaitymas vienijanti veikla paliudytų ir mano kolegos iš redakcijos. Ilgus metus ir mums knygas iš bibliotekos parnešdavo Roma. Juokaudavome, kad ji mūsų knygnešė.

Turiu keletą priežasčių skaitymui. Viena jų labai pragmatiška – taip trumpinu kelionės laiką. Kad galėčiau skaityti, renkuosi kelionę traukiniu. Kartais pasiimu pradėtą knygą, kartais iš senų lentynos. Galvoju, kad tos nebus gaila palikti perskaičius pakelėje. ( Juk kažkaip reikia sutvarkyti tas lenktynas). Tačiau būna, kad parsivežu atgal. Taip atsitiko su prancūzų rašytojo CH. Robin knyga „Džiugė“. Iš naujo atradau tą Džiugės, nuskendusios prieš du tūkstančiu tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas ežere, šypsenos paslaptį, tad knygą pasilikau.

Pakankamai pragmatiška priežastis skaityti yra malonumas, poilsis, geras laikas. Tai padeda negalvoti apie nerimą keliančius dalykus. Sako skaitymas net stresą padeda įveikti, nes smegenys iš karto perkelia mus į kitą pasaulį. Radau ir žinią, kad skaitydami vos šešias minutes per dieną streso lygį galime sumažinti daugiau nei per pusę.  Ar tai būtų Jo Nesbo detektyvas, ar šeimos peripetijas nagrinėjantis Jodi Picoult romanas. Taigi, naudinga.

Naudinga, nes net nenukeliaudamas į kitą šalį, gali ten pabūti. Nereikia net istorijos ar geografijos vadovėlių. Ilgokai negalėjau atsitokėti perskaičiusi Pietų Korėjos rašytojos Šin Kjongsuk romaną „Prašau, pasirūpink mama“. Ir dėl jautrios motinystės temos, ir dėl pažinties su tos šalies papročiais. Istoriją pasikartojau su  Kristina Sabaliauskaite.

Jei kartais pasijuntu vieniša, su knyga galiu papulti net į didžiausią žmonių būrį.

Būna, kai nusiviliu, nes anonsas suklaidina. Juk ne visos knygos man. Bet kartais liūdžiu dėl beprasmiškų, vienkartinių leidinių, gailėdama medžių.

Patinka pasivaikščioti knygynuose, bet turiu save tramdyti. Smagiausia, kai renku dovanoms. Tada nereikia priminti sau nesutvarkytų knygų lentynų namuose. Dabar laukiu moksleivių atostogų: anūkė su drauge pažadėjo peržiūrėti mano knygų lentynas.

Yra knygų, kurias pasidėsiu pakartotiniam skaitymui, tačiau poezijos knygas po keletą kartų atsiverčiu dažniausiai. Atsiverčiu, ištraukusi iš tolimojo lentynos kampo, arba ieškodama pastiprinimo. Patinka šiuolaikiniai poetai, skaitau Aido Marčėno, Gintaro Grajausko, Donaldo Kajoko. Ir ne tik. Visada laukiu Julijos Almanis pasidalinimo eilėraščiu. Kažkada buvau išmokusi ne vieną Algirdo Verbos, Henriko Radausko eilėraštį... Nenorėčiau sudarinėti čia sąrašų, nusitęstų.

Nuolat atrandu stiprinančių ir skaidrinančių eilučių. Dėl to ir skaitau. Dėl to man yra būtinos knygos.

Labai gerbiu ir vertinu žmones saugančius ir dalinančius knygas, žmones dirbančius bibliotekoje myliu ir laikau svarbiais mano ir knygos susitikimo kelyje.

Su geriausiais linkėjimais šventinės nuotaikos ir sėkmingo būsimo laiko.“

Dėkoju gerbiamai Lilijai už prasmingas mintis apie knygą, skaitymą, bendrystę.

Zita SINKEVIČIENĖ

Viešosios bibliotekos direktorė,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narė