Garbės piliečiai

Katalikų kunigas, monsinjoras Gerhardas Langė gimė Arsberge, Vestfalija, Vokietija 1918 m. liepos 18 d. Baigęs gimnaziją, studijavo Paderborno katalikiškoje akademijoje, 1940-aisiais buvo pašauktas į II pasaulinį karą. Dalyvavo kautynėse Balkanuose, Rytų fronte – Ukrainoje, prie Charkovo ir Dnepropetrovsko. 1943 sunkiai sužeistas į galvą, pasigydęs dar kovojo prieš sąjungininkų kariuomenę Vestfalijos fronte. 1944 lapkričio 11 d. demobilizuotas kaip karininkas ir dvasinės akademijos studentas. 1947 metais jau artėdamas prie 30-mečio, buvo įšventintas kunigu. Tarnavo įvairiose parapijose, nuo 1972 m. buvo didelės ir gausios Gelsenkirchen – Rotthausen parapijos klebonu, iš čia 1989 metais išėjo į pensiją. Dvasininkas padarė daug gerų darbų, rūpinosi po savęs palikti didingą meilės Dievui ženklą. Vokietijos Eseno-Katenbergo parapijoje jis pastatydino šv. Alberto Didžiojo bažnyčią su vargonais, klebonija ir parapijos namais, Gelsenkirchene rekonstravo Švč. Marijos Dangun ėmimo bažnyčią, jai išrūpino 45 registrų vargonus. Be to, pastatydino parapijos salę, biblioteką, 2 vaikų darželius. Išėjęs į pensiją, dvasininkas atsidėjo misijų veiklai. Ganoje ( Afrika) G. Langė darbavosi keliose vyskupijose. Visose paliko buvimo ženklus: vienoje pastatydino ligoninę, kitoje – bažnyčią su elektrine sistema valdomais varpais, trečioje – katedrą, dar kitai išrūpino greitosios pagalbos automobilį su gelbėjimo įranga.. Lietuvoje jam remiant pastatytas Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos priestatas (salė, koplyčia, biblioteka, kelios klasės), varpai Telšių katedrai, Plungės, Kaltinėnų, Mažeikių, Panevėžio, Utenos, Pandelio bažnyčioms. Naujamiesčio parapijos bažnyčiai ne tik varpus išrūpino, bet ir šelpė lėšomis jos atstatymą po gaisro. Naujosios Akmenės Šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčiai 1999 savo lėšomis nupirko, restauravo 3 varpus, parėmė bažnyčios statybą savo lėšomis ir surinktomis aukomis. G.Langės labdaringą veiklą 2007 m. įvertino popiežius Benediktas XVI, suteikdamas jam monsinjoro titulą, Lietuvos Prezidentas V.Adamkus Gerhardą Langę yra apdovanojęs ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Jis yra Telšių ir Panevėžio katedrų garbės kanauninkas. 1996 m. suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas. Akmenės rajono Garbės piliečio vardas suteiktas 1999, regalijos įteiktos 2000 metais. 2002 m. suteiktas Plungės miesto Garbės piliečio vardas. Gerhardas Langė mirė 2016 metų gegužės 31 d.

https://akez.lt/lange-gerhardas/
Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Gimė 1938 m. liepos 1 d. Purvių k., Akmenės r. – katalikų kunigas. 1972 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Dirbo vikaru, klebonu Telšių vyskupijos parapijose (Telšiuose, Kretingoje, Klaipėdoje, Gargžduose, Tirkšliuose ir kitur). Nuo 1989 m. kunigauja Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Kaliningrado dekanas (1999 m.), Kaliningrado įkalinimo įstaigos kapelionas (2004 m.). Nuo 2000 m. – Telšių vyskupijos kapitulos kanauninkas, garbės kanauninkas. Nuo 2018 m. – Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo parapijos rezidentas. 1991 m. Kaliningrade įregistravo Šv. Šeimos parapiją (pirmoji po Antrojo pasaulinio karo parapija Kaliningrado srityje), paskirtas jos klebonu. 1994 m. pastatydino šios parapijos koplyčią – po Antrojo pasaulinio karo pirmieji katalikų maldos namai Kaliningrado srityje. 2000 m. pastatydino Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. 2002 m. Kaliningrado įkalinimo įstaigoje įrengė koplyčią. Iki 2004 m. pastatydino 4 koplyčias, restauravo 3 bažnyčias, įkūrė 21 parapiją. Per ilgus pastoracinės veiklos metus A. Gauronskas pastatė apie 8 bažnyčias. Dvasininkas labai daug nuveikė telkdamas Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius ir katalikus, organizuodamas labdaringą veiklą sunkiau gyvenantiems žmonėms. Kaliningrado ir Sovetsko miestuose įsteigtos lietuviškos sekmadieninės mokyklos. Dirbdamas toli nuo gimtųjų namų, A. Gauronskas nepamiršo savo krašto. Pastatęs keletą bažnyčių, A. Gauronskas dėjo labai daug pastangų, kad bažnyčia būtų pastatyta jo gimtajame krašte – Ventoje. A. Gauronskas rūpinosi ir labai daug padėjo Ventos parapijos klebonui Kęstučiui Zybartui pastatyti bažnyčią. Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia pastatyta 2009 metais. 1997 m. Anupras Gauronskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2009 m. suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.

https://akez.lt/gauronskas-anupras/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“

Gimė 1943 m. balandžio 17 d. Mankiškių k., Radviliškio r. – žurnalistė. 1962 m. baigė Šiaulėnų (Radviliškio r.) vidurinę mokyklą, 1970 m. – neakivaizdines žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo Radviliškio radijo laidų redakcijoje, Radviliškio rajono laikraščio žurnaliste, Skuodo vidurinės mokyklos mokytoja. Nuo 1970 m. – Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ redakcijos atsakingoji sekretorė, nuo 1979 m. – redaktoriaus pavaduotoja, 2016–2018 m. – redaktorė. 1975 – 1986 m. – Akmenės rajono moterų tarybos pirmininkė. 1997–2003 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos vykdomojo komiteto ir prezidiumo narė. J. Sejavičienės rašiniai daug kartų buvo įvertinti Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybiniuose konkursuose. 2007 m. už rašinius apie kaimo žmones žurnalistė pripažinta konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureate ir apdovanota Angelo skulptūra. Už „Vienybės“ puslapiuose įgyvendintą projektą „Kaimo bendruomenių aidas“ J. Sejavičienė apdovanota Lietuvos ir JAV iniciatyvų fondo premija, didelio atgarsio sulaukė publikacijos įgyvendinant tarptautinį projektą „Dvi valstybės viena bendruomenė“, rašinių ciklai apie krašto iškilius žmones „Diena ir visas gyvenimas“, „Valstybės istorija ir žmogaus gyvenimas“. Net 20 metų J. Sejavičienės iniciatyva „Vienybės“ laikraščio redakcija ir skaitytojai rinko svarbiausius metų darbus ir jų autorius. Žurnalistė paskelbė publikacijų „Vienybėje“ bei kituose laikraščiuose ir žurnaluose istorijos, kultūros, dorovės, šeimos santykių ir kitomis temomis, jos publicistiniai apmąstymai apie laiką, žmones, politiką išspausdinti Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos sąvade „Vardą rašysim ant laiko delnų“. Žurnalistės tekstų galima rasti įvairiuose leidiniuose apie Akmenės rajoną. Redagavo Akmenės krašto literatų knygas. J. Sejavičienė išleido knygas „Tarp laiko krantų“ (2008), „Javo žydėjimas“ (2009), „Įrašai laiko žievėje“ (2013), sudarė knygas „Po amžinosios kaimynystės kupolu“ (2007), „Kruopiai“ (2010), „Ventos krašto knyga – dabarties ir ateities kartoms“ (2011), „Vitražas metų lange“ (2013). J. Sejavičienė aktyviai dalyvavo rajono bendruomenės gyvenime. 2010 m. J. Sejavičienė už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, 2011 m. už nuopelnus Akmenės kraštui ir aktyvią visuomeninę veiklą apdovanota Akmenės rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. 2019 m. už reikšmingą indėlį Akmenės rajonui, įtaigiu ir menišku žodžiu telkiant Akmenės krašto žmones J. Sejavičienei suteiktas Akmenės rajono Garbės pilietės vardas.

https://akez.lt/sejaviciene-julijana/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“

Gimė 1945 m. lapkričio 15 d. Žemalės k., Mažeikių r. – žurnalistas, kraštotyrininkas. 1973 m. baigė neakivaizdines žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1967 m. dirbo Skuodo radijo redakcijoje. Nuo 1975 m. – Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ redaktoriaus pavaduotojas, 1979–2016 m. – redaktorius. 1977–1990 m. – Lietuvos kraštotyros draugijos Akmenės rajono skyriaus pirmininkas, jo iniciatyva ir pastangomis 1986 m. įkurtas Simono Daukanto memorialinis muziejus, 2007 m. – Akmenės krašto muziejus. Dalyvavo 1988 m. rugsėjį surengiant pirmą atgimimo mitingą Naujojoje Akmenėje, reiškėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Akmenės rajono tarybos veikloje. Kaip krašto praeities tyrinėtojas L. Rozga laikraščiui „Vienybė“ parašė daug istorinės reikšmės rašinių, daug jų sudėjo į knygas. Paskelbė publikacijų apie iškilias Akmenės krašto ir visos Lietuvos asmenybes. L. Rozga yra tekstų autorius, sudarė, redagavo knygas: „Skuodas“ (1976), „Akmenės rajonas“ (1983), „Akmenės rajono istorijos apybraiža“ (1990), „Akmenės kraštas“ (1992 ir 1998), „Akmenės cementas“: metai ir žmonės“ (2002), „Būkime pažįstami: Akmenės kraštas“ (2003), Papilė. D. 1, D. 2, 3 (2004 ir 2006), „Viekšniai“ (2005), „Žvarbieji vidurnakčiai: Akmenės krašto politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai“ (2005), „Klykoliai“ (2007), „Akmenė. Žiemgalių žemė“ (2008, 2010, 2011), „Vadovas po Ventos regioninį parką“ (2008), „Papilė širdyse ir likimuose: Papilės kraštą garsinusių ir garsinančių žmonių biografijų žodynas“ (2009), „Akmenė. Kraštas ir žmonės“ (2012), „Naujoji Akmenė. Sakmė apie miestą“ (2014), „Akmenės statybinių medžiagų kombinatas mūsų prisiminimuose“ (2015), „Akmenės krašto vietovardžiai: raida ir paveldas“ (2020). Redagavo kitų autorių knygas. L. Rozga yra scenarijų Lietuvos TV filmui „Kurmio dienoje gimęs“ (1968) ir videofilmui „Papilė per amžius“ (2013) autorius. 2018 m. pradėtas publikuoti L. Rozgos parengtas virtualus Akmenės krašto enciklopedinis žodynas. 2000 m. Leopoldas Rozga apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų asociacijos Vytauto Gedgaudo premija, 2004 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2010 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, 2010 m. už nuopelnus tyrinėjant ir populiarinant Akmenės kraštą, ilgametį kraštotyros darbą apdovanotas Pelikso Bugailiškio premija, 2011 m. už nuopelnus Akmenės kraštui ir išsamią kraštotyrinę veiklą apdovanotas Akmenės rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. 2016 m. Leopoldui Rozgai suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.

 https://akez.lt/rozga-leopoldas/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“

Gimė 1949 rugsėjo 9 d. Antrųjų Kulų k., Skuodo r. – inžinierius šilumininkas. 1969 m. baigė Skuodo vidurinę mokyklą. 1973 m. baigė studijas Kauno politechnikos institute, dirbo AB „Akmenės cementas“ vyr. šilumininko skyriaus inžinieriumi technologu, vyr. technologu. 1982–1984 m. – inžinierius cemento pramonėje Irake. Nuo 1985 m. – AB „Akmenės cementas“ direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams, 1991–1997 m. – įmonės direktorius, generalinis direktorius. Nuo 1997 m. – AB „Akmenės cementas“ valdybos pirmininkas, nuo 2007 m. – valdybos narys. Kartu su kitais specialistais parengė ir įgyvendino įmonės modernizavimo ir integravimo Europos rinkoje programą. S. V. Anužis teikia paramą rajono švietimo, socialinės globos, sveikatos apsaugos įstaigoms, Naujosios Akmenės bažnyčiai ir gyventojams. 2018 m. už reikšmingą indėlį puoselėjant cemento pramonę Akmenės rajone ir nuolatinę filantropinę veiklą Simonui Vyčiui Anužiui suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.

https://akez.lt/anuzis-simonas-vytis/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“

Lenkijos Respublikos Konino miesto prezidentas (g. 1952 03 01 Anieleve, Konino apskr. (Lenkija) – politikas, ekonomistas. 1984 baigė politologijos studijas Poznanės u-te, 1995 – Aukštuosius kursus Lenkijos gynybos a-joje, 1997 – savivaldos ekonomikos ir finansų kursus Varšuvos vyriausiojoje verslo m-loje, 2000 – tarptautinius verslo vadybos kursus M. Koperniko u-te Torunėje ir Brno (Čekija) aukštojoje technikos m-loje. Nuo 1966 dirbo aliuminio g-loje „Koninas“, nuo 1983 – Patriotinio liaudies atgimimo judėjimo biuro Konino vaivadijoje vadovas, vaivadijos tarybos sekretorius, nuo 1989 vėl aliuminio g-loje „Koninas“ – kadrų ir darbo užmokesčio skyriaus vadovas, 1994 – 2010 – Konino mst. prezidentas, nuo 2010 specialistas pramonės įmonėse, Didžiosios Lenkijos vaivadijos seimelio deputatas. Jo pozicija daug lėmė užmezgant glaudžius Konino ir Akmenės r. bendravimo ryšius, Konino senamiesčio aikštėje 2000 06 03 įmūryta lenta su Akmenės r. herbu. 2000 05 24 suteiktas Akmenės r. Garbės piliečio vardas. Domisi filatelija, numizmatika. Intensyvūs jaunimo, mėgėjų meno kolektyvų mainai. Akmenės r. meno kolektyvai ir atlikėjai dalyvauja kasmetiniuose Konino vaikų ir jaunimo dainų ir šokių festivaliuose. Akmenės rajono savivaldybė ir Lenkijos Respublikos Konino miestas regioninio bendradarbiavimo sutartį pasirašė 1999 metų rugsėjo 21 dieną. Nuo tol keičiamasi oficialiomis delegacijomis, rengtos tarptautinės vaikų vasaros poilsio stovyklos, muzikantai ir šokėjai dalyvauja abiejose šalyse rengiamuose meno, muzikos festivaliuose, šventėse. Įvertinant nuopelnus dėl bendradarbiavimo plėtotės, Akmenės rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2000 metais, įvertinant tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimo tarp savivaldybių nuopelnus, Akmenės rajono tarybos 2000-05-24 sprendimu Nr.42 "Dėl Akmenės rajono Garbės piliečio vardo suteikimo" tuomečiam Konino miesto prezidentui Kazimierz Palasz suteiktas Akmenės rajono garbės piliečio vardas. Itin gilias tradicijas turinčiame, keturis dešimtmečius rengiamame, Konino tarptautiniame dainų ir šokių festivalyje dalyvauja akmeniškiai vaikai, jie yra pelnę prizinių vietų. Lenkijos Respublikos Konino miesto Prezidentas, Akmenės rajono Garbės pilietis Kazimiežas Palašas didelis miestų ir regionų partnerystės šalininkas. Jo pastangomis Konino miestas palaiko tokius draugystės ryšius su dešimčia Vakarų ir Rytų Europos miestų bei regionų.

https://akez.lt/palasas-kazimiezas/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Vokietijos Respublikos Bocholto miesto meras (g. 1960) – Vokietijos Federacinės Respublikos politikas. 1990 baigė teisės studijas. Dirbo Pašto ir telekomunikacijų ministerijoje, referentu K. Adenauerio fondo i-te. Nuo 1993 – referentas Varendorfo apskrities savivaldybėje; 1995 išrinktas Bad Driburgo miesto direktoriumi, 1999 – 2004 – Bocholto miesto meras (burmistras). Jam vadovaujant pasirašyta Bocholto miesto ir Akmenės rajono draugystės sutartis, išplėtoti mokyklų ir jaunimo organizacijų, meno kolektyvų kontaktai bei kultūriniai mainai. Už nuopelnus plėtojant Vokietijos ir Lietuvos visuomenės ryšius 2000 05 24 K. Elingui suteiktas Akmenės r. Garbės piliečio vardas. Akmenės rajono savivaldybė ir Vokietijos Federacinės Respublikos Bocholto miestas draugystės sutartį pasirašė 2000 metų birželio 16 dieną. Bičiuliški santykiai su šio miesto Euregio gimnazija bei Raudonojo kryžiaus organizacija užmegzti dar anksčiau. Itin daug jėgų tam skyrė akmeniškių kraštietis Stasys Čirpus, kuriam už ilgametę pagalbą sunkiau besiverčiantiems akmeniškiams 1999 metais suteiktas Akmenės rajono garbės piliečio vardas. Po metų, 2000-aisiais, įvertinant tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimo tarp abiejų savivaldybių nuopelnus, Akmenės rajono tarybos 2000-05-24 sprendimu Nr.42 "Dėl Akmenės rajono Garbės piliečio vardo suteikimo" šis vardas suteiktas tuomečiam Bocholto miesto merui Klaus Ehling. Akmeniškiai su bocholtiečiais bendrauja įvairiais būdais ir įvairiuose lygmenyse: kasmet keičiamasi oficialiomis delegacijomis, moksleivių, muzikantų, sportininkų grupėmis, dalyvaujama bendruose projektuose, Raudonojo kryžiaus organizacijos veikloje, draugaujama šeimomis.

https://akez.lt/elingas-klausas/

Ilgametė moksleivių šokių kolektyvų vadovė (g. 1934 06 01 Keblių k., Šiaulių r.) – medicinos felčerė, choreografė. 1953 baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, 1957 – Kauno 1-ąją medicinos mokyklą. Nuo 1957 dirbo Akmenės r. centrinėje ligoninėje vyr. med. seserimi, greitosios med. pagalbos tarnybos felčere; nuo 1978 – Naujosios Akmenės 2-osios („Saulėtekio“) vidurinės mokyklos felčerė. Nuo 1970 mokė įvairaus amžiaus moksleivių tautinių šokių kolektyvus, jos parengti kolektyvai nuo 1975metų dalyvavo 8 Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, rajono meno šventėse, koncertavo Lietuvos miestuose ir rajonuose, 1975, 1977, 1980, 1985 ir 1987 pripažinti Lietuvos dainų švenčių konkursų prizininkais ir laureatais, Lietuvos jaunimo tautinių šokių konkurso „Aguonėlė 2000“ laureatais. 1975 metais apdovanota Meno saviveiklos žymūnės ženklu, 1985 m. – Lietuvos kultūros žymūnės ženklu, suteiktas Liaudies švietimo pirmūnės garbės vardas, nuo 2000 m. – Akmenės r. Garbės pilietė. „Vienybės“ laikraščio skaitytojų išrinkta į populiariausių 2000 metų Akmenės r. žmonių penketuką; už 1999 metų programas jai įteiktas Lietuvos liaudies kultūros centro prizas „Aukso paukštė“. Tautinių tokių išmokė per 1000 vaikų ir jaunuolių, pati sukūrė 18 originalių šokių. Iš daugybės Dievo jai duotų talentų Aldona Pakeltienė pasirinko sceną, ir 40 metų jos mokyti tautinių šokių kolektyvai sukosi pačiose didžiausiose šalies scenose. Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės ir Ramučių gimnazijos šokėjai, mokyti Aldonos Pakeltienės, nuo 1975 metų dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse, penkis kartus tapo šių švenčių konkursų laureatais. Net 44 kolektyvus ji vežė į respublikines meno šventes. Daugybėje scenų prašė kartoti lietuvių liaudies šokį „Rekečių polka“, kuriam choreografiją sukūrė A. Pakeltienė. Šokio rekordas buvo pasiektas tada, kai viename koncerte šią polką prašė kartoti net keturis kartus. Jeigu suskaičiuotum visus vaikus, kurie šoko A. Pakeltienės tautinių šokių rateliuose, susidarytų solidi mokykla – net 820 vaikų. Iš šokių mokytojos labai daug gavę ne tik scenos menui, bet ir asmenybės kultūrai. Aldonos Pakeltienės tautinių šokių kolektyvuose jauni žmonės tiesiog baigė elgesio kultūros mokslus, savotišką harmoningos asmenybės universitetą. Nutilo scenoje skambėję paukščių balsai. Prieš keletą metų Aldona Pakeltienė atsisveikino su didžiąja scena, tačiau visam gyvenimui ji liko su choreografija. Už didžiulius nuopelnus A. Pakeltienei 2002 metais suteiktas rajono Garbės pilietės vardas. Regalijas jai įteikė tuometinis Savivaldybės meras Anicetas Lupeika.

https://akez.lt/pakeltiene-aldona/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Gimė 1928 03 16 Akmenėje – 2016 03 12 Naujojoje Akmenėje – akušerė, labdaros organizatorė. 1948 baigė Viekšnių gimnaziją, pasirinko medicinos mokslus Vilniaus akušerių mokykloje. 1951 metais su pagyrimu baigusi akušerių mokyklą, medicinos mokslus tęsė Vilniaus valstybiniame universitete ir buvo pasiryžusi tapti gydytoja. Gyvenimo aplinkybės privertė išeiti akademinių atostogų. Jų metu, 1951-ųjų spalyje, jauna akušerė Aldona laikinai įsidarbino Karpėnų ambulatorijoje. Kartu su gydytoja Danguole Petravičiene rūpinosi besikuriančio cementininkų miesto žmonių sveikata, priėmė gimdyves. Į aukštosios mokyklos auditoriją Aldona nebegrįžo, ji visam gyvenimui liko Naujojoje Akmenėje. Nuo 1977 – Akmenės r. centrinės ligoninės akušerė. 44-erius metus išdirbo rajono centro gydymo įstaigose, kaip akušerė priėmė kelis šimtus naujagimių, parodė jiems saulės šviesą ir gyvenimo grožį. Išėjusi į užtarnautą poilsį, Aldona Uščinienė negalėjo ramiai matyti daugelio žmonių gyvenimo varguoliškos situacijos. 1995 metais ji ėmėsi iniciatyvos įkurti Carito organizaciją, rūpinosi padėti sunkioje situacijoje atsidūrusių šeimų vaikams, organizavo varguolių maitinimą. Jos vadovaujamą Caritą rėmė Lietuvos politikai, Amerikos lietuvės, Lietuvos organizacija „Kaimo vaikai“, Akmenės rajono savivaldybė. Naujosios Akmenės Carito valgyklai ji vadovavo tol, kol leido jėgos, kol atsirado kitokios galimybės padėti varguoliams. Naujosios Akmenės mieste su kitomis judėjimo „Caritas“ aktyvistėmis įsteigė labdaros valgyklą vaikams ir suaugusiems, šios labdaros valgyklos vedėja. „Vienybės“ laikraščio skaitytojų išrinkta į populiariausių 1997 m. Akmenės r. žmonių penketuką, 2202 apdovanota prelato J. Prunskio premija, 2002 suteiktas Akmenės r. Garbės pilietės vardas, jai pareikšta Popiežiaus Benedikto II padėka. Aktyviai dalyvavo Naujosios Akmenės bendruomenės gyvenime, dainavo „Cementininko“, bažnyčios ir „Bočių“ choruose, moterų ansambliuose. Gimtoji tėviškės žemė saugos Aldonos Uščinienės amžinojo poilsio ramybę, pavasarį parskridę paukščiai prie jos kapo giedos giesmes ir liudys, kad ne viskas baigiasi su paskutine pėda žemės take…

https://akez.lt/usciniene-aldona/

Akmenės rajono Savivaldybės Kultūros centro darbuotojas, ilgametis muzikos kolektyvų vadovas (1937 01 10 Purvių I k., Ventos sen. – 2016 04 10 Šiauliuose) – muzikos pedagogas, meninių instrumentinių kolektyvų vadovas ir dirigentas. Baigė 7 klases Dabikinės (dabar – Ventos) vidurinėje mokykloje, 1959 metais baigė Šiaulių muzikos mokyklą, 1989 metais – neakivaizdines studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultetuose. Nuo 1959 metų vadovavo instrumentinėms kapeloms ir pučiamųjų instrumentų orkestrams. Dirbo Ventos vidurinės mokyklos mokytoju, Pavenčių kultūros namų meninių kolektyvų vadovu, nuo 1961 metų vadovavo Akmenės statybinių medžiagų kombinato kaimo kapelai ir dūdų orkestrui, nuo 1965 metų – Naujosios Akmenės kultūros rūmų meno vadovas, 1992 – 1997 – direktorius, 2004 – 2012 – Akmenės r. kultūros centro vyriausiasis specialistas. Jo įsteigta ir parengta liaudiška kapela „Akmena“ koncertavo per Maskvos TV, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, griežė Lietuvos ir Pasaulio lietuvių (nuo 1990) dainų šventėse, kartu su pučiamųjų instrumentų orkestru – ir Akmenės bei kt. rajonų renginiuose. Daug kartų buvo savo sumanytų regioninių švenčių „Žemaitiškas smuikelis“ vyriausiuoju dirigentu. Joną Gintauską visi pagarbiai vadino Maestro. Daugiau kaip 40 metų šiose šventėse J. Gintauskas dalyvavo su meno kolektyvais, dirigavo. Dirbdamas muzikos mokykloje, J. Gintauskas išugdė ne vieną jauną talentą, gebėjo atrasti ir paskatinti menui gabius žmones. Kultūros žmonių bendruomenėje jis ne kartą yra paatviravęs, kad yra laimingas savo pasirinkimu. Ir tai tęsėsi visą gyvenimą. Jis buvo jaunatviškos sielos žmogus, niekada nesiskundęs darbu gausa ar nuovargiu. 1974 metais buvo suteiktas Lietuvos kultūros žymūno, 1975 metais – Nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo vardas. 2005 metų rugsėjo 23 dieną Savivaldybės taryba suteikė Jonui  Gintauskui rajono Garbės piliečio vardą. Dokumentus pasirašė tuometinis meras A. Lupeika. Maestro gyveno ir dirbo oriai, garbingai, mylėjo savo kraštą ir jo žmones. Gyvenimo saulėlydį J. Gintauskas sutiko Šiauliuose. Šiauliai buvo jo paskutinė gyvenimo stotelė. Čia 2016 metų balandžio 4 dieną nutrūko jo kelias žemėje. Maestro palaidotas Ginkūnų kapinėse. Žmonių prisiminimuose liko Jono Gintausko asmenybės ir talento šviesa.

https://akez.lt/gintauskas-jonas/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Akmenės rajono savivaldybės merė 

 Žilaitytė; 1945 03 24 Rakandžių k., Šiaulių r. – 2008 11 27 Naujojoje Akmenėje – zooinžinierė, visuomenės veikėja. 1965 baigė Šiupylių (Šiaulių r.) vakarinę vid. m-lą, 1971 – studijas Lietuvos veterinarijos a-jos Zootechnikos f-te, 1984 – E. Meldero gyvulininkystės ir veterinarijos i-to (Estija) aspirantūrą; biomedicininių mokslų (zootechnika) daktarė. Dirbo Šiaulių ir Pakruojo rajonų kolūkiuose, nuo 1976 – Akmenės r. žemės ūkio v-bos vyr. zootechnikė, nuo 1978 – viršininko pavaduotoja, nuo 1987 – Akmenės r. liaudies kontrolės k-to pirmininkė, nuo 1989 – LKP, vėliau – savarankiškos LKP rajono k-to pirmoji sekretorė, LDDP rajono t-bos pirmininkė, nuo 1992 – LR Seimo nario J. G. Baranausko padėjėja sekretorė, nuo 1995 – Akmenės r. t-bos narė, Akmenės r. ž. ū. v-bos viršininkė, nuo 1997 – Akmenės r. savivaldybės mero pavaduotoja, nuo 2007 – merė. Nuo 1991 buvo LDDP, nuo 2001 – LSDP narė, nuo 2003 – LSDP Akmenės r. t-bos ir Šiaulių apskrities t-bos pirmininkė, Lietuvos socialdemokračių moterų s-gos Šiaulių apskrities koordinatorė, nuo 1995 iki mirties – Akmenės r. t-bos narė. Nuo 1995 buvo Lietuvai pagražinti d-jos rajono skyriaus pirmininkė, nuo 2001 – šios d-jos v-bos pirmininko pavaduotoja. Lietuvos moterų d-jos v-bos narė. Daug nuveikė burdama Akmenės r. kaimų bendruomenes, parengė projektų rajono visuomenės socialinėms ir kultūrinėms reikmėms tenkinti.

https://akez.lt/meskiene-eugenija/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Akmenės rajono savivaldybės tarybos narys (g. 1936 10 14 Mažeikiuose) – statybininkas, visuomenės veikėjas. 1956 baigė Klaipėdos jūreivystės m-lą; nuo 1958 – Mažeikių r. Vietinio ūkio v-bos viršininkas, nuo 1965 – Akmenės r. ž. ū. v-bos Kapitalinės statybos skyriaus viršininkas, nuo 1969 – Akmenės kilnojamosios mechanizuotos kolonos viršininkas, nuo 1986 – Akmenės r. statybos org-jos pirmininko pavaduotojas, nuo 1990 – Akmenės miesto meras, seniūnas, 1990 – 2007 – Akmenės r. t-bos narys, nuo 1997 – Akmenės r. meras; Lietuvių tautininkų s-gos Akmenės r. t-bos pirmininkas. „Vienybės“ laikr. skaitytojų išrinktas populiariausiu 1997 ir 1999 m. rajono žmogumi. 2004 apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2002 suteiktas Lenkijos respublikos Konino miesto Garbės piliečio, 2009 – Akmenės r. Garbės piliečio vardas, 2006 apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ ir Lietuvos savivaldybių asociacijos auksine krivūle, 2012 – ženklu „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. Išėjęs į senatvės poilsį sukomplektavo Lietuvos administracinių ir saugomų teritorijų heraldikos ženklų bei spaudinių kolekciją, įsteigė ir administruoja vardinę interneto svetainę „Akmenės kraštietis“.

https://akez.lt/lupeika-anicetas/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

Gimė 1927 03 25 Daunorių kaime, Naujosios Akmenės kaimiškojoje seniūnijoje – 2013 07 29 Naujojoje Akmenėje) – sodininkas, dendrologas mėgėjas. Mokėsi Alsių ir Klykolių pradinėse mokyklose, 1965 m. Naujosios Akmenės darbininkų jaunimo mokykloje baigė 9 klases. Atlikęs karinę tarnybą, buvo priimtas į tebestatomą Akmenės cemento gamyklą, kartu su kitais būsimaisiais pagrindinių profesijų darbininkais buvo pasiųstas įgyti patirties į Brocenų cemento gamyklą. Akmenės cemento gamykloje 32 metus dirbo žaliavų malūno mašinistu, o laisvalaikio valandomis puoselėjo 1960 metais sodų bendrijoje „Puošmena" savo įkurtą botanikos sodą, ilgainiui tapusį žymiausia ir Akmenės krašto svečių dažniausiai lankoma miesto vieta. Antanas Čiapas išsiskyrė darbštumu ir meile gimtinei, grožiui, aplinkai. Jo išpuoselėtame botanikos sode buvo deklaruojamos 358 vietinių ir atvežtų augalų rūšys bei formos, pagal sukauptos augalijos gausumą A. Čiapo sodas buvo trečias Lietuvoje tarp privačių botaninių kolekcijų, 2000 metais Aplinkos apsaugos ministerijos paskelbtas saugomu gamtos objektu. Daugelis sodo augalų jo paties atsigabenti iš įvairių šalių. Jis nesitenkino vien savo ugdomo botanikos sodo puoselėjimu, nors tam reikėjo labai daug darbo ir jėgų. Nuo 1983 iki 1999 metų Antanas Čiapas dirbo Naujosios Akmenės miesto apželdinimo planuotoju, rūpindamasis, kad cementininkų miestas būtų gražus ir jaukus, jis rengė dekoratyvinius akcentus įvairiose miesto teritorijose, įgyvendino rekreacinį ir prasminį dirbtinio kalnelio su obelisku projektą Naujosios Akmenės miesto centre. Daug savo idėjų bei projektų A. Čiapas yra įgyvendinęs ir kitose Akmenės bei kaimyninių rajonų vietovėse. Galima teigti, kad Antanas Čiapas buvo, yra ir liks dabar išplitusio aplinkos grožio sąjūdžio pradininku bei įkvėpėju mūsų krašte. Už dideles pastangas puoselėti aplinką ir gamtos įvairovę Antanui Čiapui 1999 m. buvo suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas, rajono laikraščio „Vienybė" skaitytojai 2000 m. jį išrinko vienu iš populiariausių rajono žmonių 2013 m. rugpjūčio 1-ąją Akmenės rajono gyventojai, dendrologų draugija ir visi gamtai bei grožiui neabejingi žmonės ištarė paskutinį „sudie“ Akmenės rajono garbės piliečiui, Lietuvos dendrologų draugijos garbės nariui Antanui Čiapui. Didžiąją savo ilgo ir turiningo gyvenimo dalį skyręs dendrologijos ir sodininkystės studijoms, naujų medžių ir krūmų introdukcijai, dendrologinės kolekcijos, vėliau tapusios botanikos sodeliu, kaupimui bei puoselėjimui, Naujosios Akmenės miesto ir Akmenės rajono apželdinimui, Antanas Čiapas paliko daug gero ir jį pažinojusių žmonių širdyse, ir gimtojoje žemėje. Kas bendravo su Antanu Čiapu, pažino jį kaip didelės dvasinės kultūros asmenybę. Velionis mėgo poeziją ir pats eiliavo, nuo vaikystės mokėjo griežti smuiku, džiaugdavosi, galėdamas su tolimesniais svečiais pabendrauti vaikystėje pramokta vokiečių kalba. Rajono bendruomenė, ypač vyresnioji karta, rajono Garbės pilietį Antaną Čiapą  pirmiausiai prisimena kaip žmogų, kuris gyvenimą paskyrė grožio kūrimui. Antanui Čiapui 1999 m. tuometinio mero Aniceto Lupeikos pasirašytu dokumentu suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.

https://akez.lt/ciapas-antanas/

Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.

SILVAŠKO Vladimiras (g. 1965 04 05 Lazdijuose) – kiokušin karatė nusipelnės sportininkas ir treneris. Mokėsi Lazdijų vid. m-loje, 1984 baigė Kauno technologijos technikumą, 1989 – Rytų kovos menų kursus prie Lietuvos kūno kultūros i-to, 2005 – Lietuvos kūno kultūros a-ją. 1984 – 1985 – Kauno medžio apdirbimo kombinato šaltkalvis remontininkas, nuo 1987 – Naujosios Akmenės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės brigadininkas, nuo 1990 – Naujosios Akmenės vaikų ir jaunių sporto m-los treneris, nuo 1994 – LR Vadovybės apsaugos departamento asmens sargybinis, nuo 1990 – jo paties Naujojoje Akmenėje įkurto „Energijos“ sporto klubo vadovas ir treneris, 2013 – 2019 – Akmenės seniūnas, nuo 2019 – Akmenės rajono ugniagesių komandos vadovas, nuo 2021 – Lietuvos kiokušin karate federacijos prezidiumo narys; nuo 1996 – Lietuvos nusipelnęs treneris; 1989, 1993 ir 1994 m. Lietuvos čempionas, 1991 ir 1992 – Lietuvos vicečempionas, 1991 pelnė IV vietą atvirame Danijos čempionate, Europos Rytų kovos menų čempionatų Vengrijoje (1992) ir Prancūzijoje (1994) dalyvis; pirmasis Lietuvoje pelnė juodąjį kiokušin karate diržą, įgijo penktąjį daną (2017). Išugdė Europos čempionus O. Jomantaitę, I. Jašinską, L. Kubilių, Europos čempioną ir pasaulio 2005 vicečempioną D. Imbrą bei kitus žinomus sportininkus. Geriausias 2015 m. Lietuvos kiokušin karate treneris, Lietuvos kiokušin federacijos viceprezidentas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordino medaliu (1997), – padėkos ženklu „Už nuopelnu Akmenės rajonui“ (2015). Yra 6 dano meistras. 2025m. suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas už reikšmingą, ilgametę ir aktyvią veiklą sporto srityje, bendruomenės telkimo iniciatyvas bei Akmenės krašto vardo garsinimą visame pasaulyje, Akmenės rajono savivaldybės tarybos 2025 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-133 „Dėl Akmenės rajono garbės piliečio vardo suteikimo Vladimirui Silvaško“.

https://akez.lt/silvasko-vladimiras/